Radwag

 

ARDO

Firmos pradžią galima laikyti tris dešimtmečius, kai Aristidas Merloni nedidelėse dirbtuvėse, su 50 darbuotojų pradėjo gaminti platformines svarstykles, o 1954 metais Matelikos mieste (MC) - dujų rezervuarus. Vystantis pramonei 1963 metais įkurta įmonė, pavadinta CO.ME.SA , o 1965 metais – ICEM. Tuo pat metu, buvo sukurti įrengimai buitinės technikos gamybai ir tai buvo buitinės technikos “Ariston” ženklų pradžia.

Inkai

Pavergę actekus ispanai tebesvajojo apie legendinio Eldorado atradimą. 1531 m. Pizzaro išsilaipino piečiau Panamos ir 1532 lapkričio /15 d. vakare įžengė į Cajamarca, inkų valdovo Atahualpa rezidenciją. Ispanų laimei imperiją krėtė vidinių nesantaikų drugys. Imperatorius sėdėjo soste (tai karališkos valdžios požymis kaip ir actekuose, bei majuose) irgi laikė milžinišką aukso skeptrą, vilkėjo purpuro spalvos (kaip ir actekuose) mantija, jo skydas buvo papuoštas heraldiniu sakalo atvaizdu. Ant galvų didikai dėvėjo kažką panašaus į tiara, papuoštas aukso Saulėmis (vėliaus Cuzco sostinėje jie išvydo visus didikus dėvint jiems žinomus tiurbanus - tokius pat, kaip prieš mūsų erą sukurtose hititų statulose ar Babilono ir Egipto freskose) Tad ispanų vyskupas inkai atpažino kaip aukščiausiuosius šventikus.

Pakeliui į inkų sostinė Cuzco ispanai stebėjosi inkų keliais, kurie jiems atrodė geresniais net už pagarsėjusius senovės Romos kelius. Ir dar - inkai turėjo tai, ko neturėjo actekai - svarstykles. Matas buvo visų mokslų pagrindas. Svarstyklės buvo nuostabiai panašios į senovės romėnų naudotasias.

Tačiau panašumai tuo nesibaigė - inkų armija buvo sudalinta į dalinius po dešimt, šimtą ir tūkstantį karių (kaip Romos legionai). Inkai naudoja dešimtainę skaičiavimo ir senąją šumerų šešiasdešimtainę (su šešių, dvylikos ir 60 vienetais) sistemas. Dešimtainei skaičiavimo sistemai yra apie 4000 metų - ją žinojo Egipte ir vėliau, maždaug 1700 m.pr.m.e. ... Kretoje. Iš ten ją pasiėmė graikai, iš jų romėnai ir taip ji atėjo į Europą. O inkai ją gavo prieš kelis šimtmečius iš ankstesniosios Chimu civilizacijos.

Svarybė

Svarybė. Stačioji linkmė. Medega, kokiam pavidale ji nebebutų, visuomet turi nekurias ypatybes, kurių vieną, vadinamą svarybe, čion peržiurėsime.

Kiekviena medega sveria, t.y. nori kristi žemyn, jeigu jos koks nors daigtas nesulaikys. Aš imu knygą; dėl jos prilaikymo reikia didesnės ar mažesnės pajiegos (sylos), ir tai pagal jos didumą. Tegul aš ją paleisiu - ji puls žemyn, pakol nesutiks kokio daigto, kurs ją sulaikys nuo tolesnio puolimo. Puolant knyga seks kaip žinoma, stačią (vertikališką) liniją (brėžį); tai yra linkmė siulo, prie kurio apatinio galo prikabintos sklypas geležies, akmuo arba kitas koks sunkus daigtas. (Žiur. 1 pav).

Murininkai labai tankiai turi žinoti linkmę stačios linijos. Muras, nors ir neperaugštas, jei neturėtų stačių sienų, lengvai galėtų sugriuti. Dėlto tai murininkai sykis nuo sykio ištaiso statomo muro linkmę; dėlto jie pasinaudoja teip vadinamo siulo su švinu, t.y. tokio pat siulo, apie kurį augščiaus kalbėjome, su šmoteliu švino. (Žiur. 1 ir 2 pav.). Dėlko švino? Dėlto, jog švinas yra sunkesnis už visas žemės nauges ir dėlto geriaus siulą ištempia, nei akmuo ar geležies šmotas to pačio dydžio.

Dėl geresnio supratimo dar kartą sugrįžkime prie stačios linijos arba siulo su švinu. Paimkime visiškai apvalų kamuolį, kurį geometrijoj paprastai sfera (skrituliu) vadina. Pats vidurys to kamuolio bus vienodai atstus nuo kiekvienos vietos arba nuo kiekvieno taško ant jo paviršio. Tą vidurį paženklinkime tašku c (3 pav.) ir pavadinkime viduriu arba centru. Tada visos linijos, kurias mes išvesime iš to vidurio iki paviršiui skritulio, bus stipinai vieno ilgumo. Žiurėkite dabar. Jus juk žinote, jog pati žemė, ant kurios gyvename, yra skritulys, apvalus kamuolys. Jeigu mes galėtume pailgint stačią liniją arba linkmę siulo su švinu, tada pamatytume, jog viduryj žemės ji sutiktų centrą ir pati butų žemės stipinu. Dėlto tai galima sakyti, jog stačioji (vertikališkoji) linija del kokios nors vietos yra pailginimu žemės stipino, per tą vietą einančio.

Ir teip, jeigu koksai daigtas liuosai krinta, tada jisai krinta tiesioj linkmėj prie žemės vidurio (centro), tartum į ten jį kas trauktų. Tai, kas čia traukia, yra vadinama svarybe. Ir taip svarybė yra tai pajiega, traukianti kožną daigtą prie žemės centro.

Pajiega. Mes tik-ką vartojome žodį pajiega; jus galite paklausti, ką jis reiškia? Jus gana gerai žinotet kas tai yra pajiega žmogaus arba arklio, vežančio vežimą. Bet kas tai yra svarybės pajiega, kuri niekam nepriguli ir budama neregima traukia visus daigtus prie žemės, vidurio? To mes patys nežinome, bet mes matome puolimą daigto ir sakome: tas atsitikimas turi priežastį ir tą priežastį mes pajiega vadiname. Abelnai sakant, mes pajiega vadįsime visą tą, kas gimdys krutėjimą arba persikėlimą kokio nors daigto iš vienos vietos į kitą. Jus pamatysite, kad gamtoje yra daug pajiegų visiškai vienos nuo kitų skirtingų. Išpradžių mes kalbėsime tik apie svarumą.

Svarumas. Jei jus paimsite į vieną ranką didelį akmenį, o į kitą - mažą, tada pajusite, jog abidvi jusų rankos yra traukiamos žemyn, bet ne vienodai: didelis akmuo labjaus traukia, nė kaip mažas. Jus sakote, jog didelis akmuo yra sunkesnis, daugiaus sveria už mažą; tikra teisybė, nes svarumas traukia ir mažiausias medegos daleles. Toms dalelėms susidėjus, susidės į vieną vietą ir svarumo veikmė ir mes apturėsime didesnį svarumą, nė kaip tada, jeigu daigtą sudedančių dalelių butų mažiaus. Tai dėlto svarumas didelio akmens yra didesnis, nė kaip mažo, nors jie abudu yra traukiami tos pačios pajiegos, vadinamos svarybe.

Labai tankiai mums prireikia dažinoti, kiek sveria nekurie daigtai. Jus patys gerai žinote, jog tada mes naudojamės iš svarstyklių ir mažų nauginių šmotelių, paprastai svarsčiais arba vogomis vadinamų.

Svarstyklės. Paprastos svarstyklės (4 pav.) yra tai du bliudeliai bb, pakabinti ant dviejų galų lazdos, naščiais vadinamos, kuri viduryj turi plieninį peilį. Peilis atsiremia ant gražiai nudailintos nauginės lentelės, padėtos ant stulpelio c. Tokiu budu naščiai, negalėdami nupult, gali lengvai pasilenkt į dešinę arba į kairę pusę, Kada abudu bliudeliai yra tušti, nėščiai esti gulsti, nepasilenkdami nei į vieną, nei į kitą puse. Teip pat yra, jei ant abiejų bliudelių yra uždėti svarsčiai vieno sunkumo, Tada yra sakoma, jog lygiai sveria. Paprastinai prie naščių, viršuj jų prikabinimo taško, yra pritaisyta mažesnė ar didesnė plunksnelė, kuri svarstyklėms lygiai stovint rodo vidurį padalintos lentelės, pritaisytos prie stulpelio c.

Tegul dabar mums reikia atsverti šmotą mėsos, Mėsą dedame ant vieno bliudelio, o ant kito tol dėstom yvairaus didumo svarsčius, kol nepataikom tokių sudėt, kad naščiai nebus gulsti, Apskaitę svarsčius, žinosime, kiek sveria įneša. Toliaus, jeigu jus norite pirkti vieną cukraus svarą, tada pirklys ant vieno bliudelio uždės nuo svaro svarstį, o ant kito tol uždėlios ir atiminės šmotelius cukraus, kol svarstyklės nebus lygiai sveriančios. Tegul naščiai truputį pasilenks į tą šalį, kur yra perkamasis tavoras, tai nedejuokit, nes tai prekėjas duoda daugiaus, duoda ,,gerą vogą".

Teip, jus sakysite, bet jeigu svarstyklės yra teisingos. Teisybė! Bet nėra sunku sužinoti, ar taip yra. Reikia tik ant bliudelių permainyt pirkinius ir svarsčius, t.y., kaip mus paveiksle, reikia cukrų padėt ant to bliudelio, kur buvo svarsčiai, o svarsčius, kur pirmiaus buvo cukrus. Tegul svarstyklės ir dabar lygiai svers - tai jos yra teisingos. Tegul mes pirksime brangius daigtus, kaip tai aptiekos pirkinius, brangias nauges, tai reikia dar atsižiurėti ant kito labai svarbaus svarstyklių privalumo - jų jautrumo. Štai didelės svarstyklės lygiai sveria: iš vienos pusės pirkinys, iš kitos svarsčiai. Jus padedate mažą svartelį ant vieno iš bliudelių: svarstyklės taip-pat lygiai sveria. Iš to matyt, jog svarstyklės nepajunta mažo uždėto svarstelio, ir jei tai buvo keturdalis (bertainys) loto, tada sakome, jog svarstyklės nėra jautrios iki čverčiai (bertainiui) loto, ir t. t

Dėl svėrimo brangių daigtų, kur ir keturdalis loto yra brangus, yra vartojamos aptiekinės svarstyklės, kurios yra daug brangesnės, nes yra daug dailiaus apdirbtos, o per tai ir jautresnės.

Vienok ir tada, kaip svarstyklės nėra teisios, jomis galima teisingai atsverti, pasinaudojant teip vadinamo dvejopo svėrimo. Išpradžių daigtą, kurį norime pasverti, reikia dėti ant vieno bliudelio, o ant kito pilt smėlį ar kitą kokį svarų daigtą, pakol svarstyklės svers lygiai, Paskiaus nuėmus nuo bliudelio daigtą. kurio svarumą norėjome žinoti, dedame mažesnius ir didesnius svarsčius, koliai svarstyklės vėl lygiai svers. Aišku, jog skaitlius svarų parodys svarumą sveriamojo daigto, nes jie lygiai atsveria ant kito bliudelio užpiltas smiltis.
Prancuziškasis bezmėnas. Apart svarstyklių yra ir kitos pabuklės dėl svarstymo. Apie visas nekalbėsime, vienok gerai bus paminėti apie prancuzišką bezmėną, didei į musų panašų. Iš jo tankiai sodžiuose pasinaudoja, nes jis yra tuom parankus, kad nereikalauja svarsčių. Jis, kaip matote ant 5 pav., yra sudėtas iš geležinės lazdos, padalytos į dvi nelygi dali žiedu, už kurio jis gali buti pakabintas arba laikomas. Ant galo striukesnėsės dalies yra pritaisytas mažas kablelis, ant kurio kabina sveriamąjį daigtą. Kita dalis, dešimti arba dvidešimtį kartų ilgesnė, yra padalyta j lygius ir panumeriuotus straipsnius; čia yra pakabintas mažas geležies šmotelis, kurį galima stumdyti iš vietos į vietą, ir kurs tur buti nuo bezmėno niekad nenuimamas. Čion tas geležies šmotelis užima vietą mažesnių ir didesnių svarsčių.

Norėdami su tuom bezmėnu pasverti kokį daigtą. mes imame tą daigtą ir pakabiname ant augščiaus paminėto kablelio (kukučio) ir stumdydami į vieną ir kitą pusę aną mažą geležies šmotelį mes ant galo taip nutaikome, kad bezmėnas esti gulsčias; tada pažiurėję į numerį, prie kurio stovi stumdomasis geležies šmotelis, žinosime, kiek svarų turi sveriamasis daigtas.

Jus dabar paklausite, kaip tai gali buti, kad su vienu ir mažu geležies šmoteliu gali svarstyti sunkesnius ir lengvesnius daigtus? Tas įstabu, bet jeigu atsimįsime apie visiems žinomus atsitikimus, tada lengvai galėsime suprasti. Kas iš jusų nėra matęs vaikų, besisvarstančių ant lentos. Kaipgi jie tą daro? O tai jei yra vieno sunkumo, tai vienas sėdasi ant vieno lentos galo, o kitas ant kito, patį vidurį lentos paremdami ant tvoros arba ant kito kokio pakilaus daigto. Štai atbėga trečiasis vaikas ir norėdamas teipgi pasisupt, sėdasi prie vieno iš savo draugų. Bet nelaimė! lenta nusvyra, ir trečiasis vaikas esti augštyn iškeltas. Jus mislijat, kad jie mes savo darbą. Kas čia tau! Jie toliai mėgįs ir stumdys lentą, kol antgalo galės visi suptis. Jei tada jus atydžiai pažiurėsite, kurioj vietoj lenta yra paremta, tai pamatysite, jog jeigu visi trys vaikai buvo vieno svarumo, tai tas lentos galas, kur sėdi vienas vaikas, yra du kart ilgesnis už galą, ant kurio yra susėdę du vaikai. Jis butų tris kartus ilgesnis, jeigu keturiems vaikams svarstantės, trys atsisėstų ant kito galo. Jus patys dabar numanote, jog čia lenta - tai kaip ir svarstyklės; jus matote, jog jeigu svarumai ant abiejų lentos galų yra lygus, tai ir svarstyklės galai, mieruojant nuo parėmimo vietos, arba svarstyklių pečiai bus lygus. Jeigu gi ant vieno svarstyklių galo svarumas bus du, tris kartus sunkesnis, tai ir petys svarstyklių, ant kurių yra tas svarumas, bus du, tris kartus trumpesnis ir t. t Dabar mes netik suprasime apie bezmėną, bet da ir abelnai galime pasakyti, jog tas svarstyklių petys bus trumpesnis, prie kurio bus prikabintas didesnis svarumas arba pajiega, ir jis bus tiek kartų trumpesnis už kitą, kiek kartų prie jo pridėtasis svarumas arba pajiega yra didesnis, nė kaip pridėtasis prie kito galo, arba, trumpai sakant: ilgumas svarstykles pečių atžagariai eina nė kaip svarumas arba pajiegos prie jų pridėtos.

Tai trumpa, aiški ir tvirta teisybė! Vienok pažiurėkite, kiek ji žmogui naudos atneša. Ve, murininkas nori paversti akmenį. Tada jis pasijieškojęs mažiuką akmenį E deda jį arti didelio akmenio A (6 pav.), toliaus pakiša galą baslo arba kiltuvo po akmeniu ir atremdamas jį ant akmenėlio E spaudžia žemyn antrą kiltuvo galą, ir akmuo apsiverčia. Jei skaitant nuo atrėmimo vietos E, kiltuvo petys BE bus dešimtį sykių ilgesnis, nei kad petys EC, tai murininkui dėl pavertimo akmenio reiks pajiegos dešimtį kartų mažesnės, nė kaip akmuo sveria. Jeigu tas pats petys butų šimtą, tukstantį kartų ilgesnis už kitą, tada ir keliamasis akmuo galėtų buti šimtą, tukstantį kartų didesnis. Dėltogi dabar nepasirodys jums keistu tas šaukimas senovės filozofo, vardu Archimedo: „Duokit man kiltuvą ir atsirėmimo vietą, ir aš visą svietą išversiu!"

Toliaus prisižiurėkim stričkei (špulei, skridiniui) ant 7 ir 8 pav. Stričkė ant 7 pav. yra pakabinta už savo ašies ant sijos. Ji sukasi apie savo ašį ir ant savo paviršio turi griovelį dėl padėjimo virvės. Stričkės ašis bus čia vieta atsirėmimo. Ir kad nuo atsirėmimo attokumas virvės, prie kurios vieno galo yra pririštas viedras, o prie kito pridėta jį traukianti pajiega, yra vienodas, arba, teip sakant, pečiai svarstyklių yra vienodi, tai ir pajiega, traukianti viedrą (kibirą) turi buti teip didelė, kaip viedro svarumas. Visa čion nauda ta, kad galima linkmę virvės permainyti.

Prisižiurėkim dabar stričkei ant 8 pav. čia ašis nėra prikabinta, visa stričkė liuosa. Virvė, stričkę iš apačios prilaikanti, yra prikabinta prie vietos A. Vieta atsirėmimo bus čion taškas E, kuriame virvė siekia stričkę. Mes matome, jog svarumas F pakabintas prie ašies, yra du kart arčiaus nuo vietos atsirėmimo, nė kaip virvės galas, prie kurio yra pridėta traukianti pajiega. Kas gi iš to bus? - o tai, jog pajiega dėl pakėlimo svarumo M bus du kart mažesnė, nė kaip pats svarumas. Tegul vietoje vienos stričkės turėsime trejetą, kaip parodyta ant 9 pav., tada su pajiega šešis kartus už naštą mažesne galėsime tą naštą pakelti.

Arba vėl prisižiurėkime į vindą (suktuvą), parodytą ant 10 pav. Jo sutaisymą lengva suprasti iš paveikslėlio. Mes matome, jog svarumas čia yra pridėtas prie virvės, ant veleno užvyniotos. Norint, idant velenas suktųsi, reikia sukti didįjį ratą už rankenų prie jo lanko pritaisytų. Kokios pajiegos reikia dėl pakėlimo sunkumo, tuojaus pamatysime. Atsirėmimo vieta čia yra ašis. Atstumas virvės nuo atsirėmimo vietos bus pusė veleno storumo, t.y. jo stipinas. Atstumas pajiegos, naštą atsveriančios, bus ilgumas rato stipino. Jeigu rato stipinas yra dešimtį kartų didesnis už veleno stipiną, tada pajiega, kurios mums reikia pasigauti, kad pakelt naštą, bus dešimtį kartų mažesnė už naštos svarumą.

Pasinaudojant dantuotų ratų su maža pajiega dar didesnius svarumus gali pakelti. Prisižiurėkim į 11 pav. Mes matome, kad ten yra sukabinti du ratai: vienas mažesnis, kitas didesnis. Ant didesniojo rato ašies yra apsukta virvė, ant kurios kabo našta, ant ašies gi mažesniojo rato yra pritaisyta rankena. Tegul stipinas veleno, ant kurio kybo našta, bus penkis sykius mažesnis už didžiojo rato stipiną. Stipinas gi rankenos, arba ji pati, tegul bus tris kartus didesnis už stipiną mažojo rato. Klausymas, kaip didelė pajiega turi buti pridėta prie rankenos, kad pakelti naštą 15 pudų. Dėl atsakymo ant to klausymo išpradžių pamislykim, jog visiškai nėra mažesniojo rato. Tada sukant didįjį ratą už jo dantų pamatysim, jog dėl pakėlimo 15 pudų reikia ten pridėti pajiega 3 pudų, t.y. 5 kartus mažesnę, nes rato stipinas yra penkis kartus didesnis už veleno stipiną. Ir teip - ant didžiojo rato paviršio turime pridėtą pajiega 3 pudų t.y., jog tada kaip našta, teip ir tie 3 pudai lygiai atsilieps ant rato, ir jis nesisuks. Dabar jeigu vietoj rankomis laikyti didįjį ratą, mes jį prilaikysim su mažuoju ratu, taip kad velenas nei į vieną nei į kitą pusę nesisuktų, tada aišku, jog kaip pirmiaus, teip ir dabar, pajiega sukabinime dantų turi buti lygi trimis pudams. Ir teip, pajiega pridėto prie dančių antrojo rato teippat bus trys pudai. Bet mes matome, jog ta pajiega yra prilaikoma pasigaunant rankenos mažesniojo rato, o kad ši paskutinė yra tris kartus ilgesnė už mažesnįjį ratą, tad aišku, kad ir pajiegos dėl sulaikymo didesniojo rato reikia tris kartus mažesnės, t.y. vietoj trijų pudų pakanka vieno. Ir teip su vienu pudu mes atsversim 15 pudų.
Tirštumas. Grįžkime vėl prie svarybės. Jau pirmiaus sakėme, jog visi daigtai yra jos įveikiami ir traukiami prie žemės vidurio arba centro. Vienok jus galite pasakyti, kad mes matome, jog debesiai nekrinta žemyn, jog dumai keliasi augštyn. Tas teisybė. Bet tada ir aš jums pasakysiu, jog įmestas į vandenį medžio šmotas ir paleistas, keliasi augštyn, plaukia, bet nepuola žemyn. Tada vanduo jį suturi, neduoda jam pulti - jus pasakysite. Teisybė: ir dabar jus galite suprasti, kad debesimis ir dumams neduoda žemyn pulti oras, kursai juos suturi. Čion vietoj žodžio „suturi" teisingiaus butų vartoti žodį: stumia nuo savęs arba iškelia - juk ir vanduo iškelia medžio šmotą, į jį panertą, teip pat kaip ir oras dumus iki nekurio augštumo. Dėlkogi oras neiškelia medžio, o vanduo akmens arba geležies? Dėlto - jus atsakysit - jog medis persunkus dėl oro, o akmuo ir geležis - persunkus dėl vandenio. Tegul ir taip butų.

Ir teip iš to, ką augščiaus pasakėme, matome, jog daigtai ne vienokiai yra sunkus: vanduo sveria daugiaus už medį, geležis sveria daugiaus už vandenį. Kaip tą reikia suprasti? Štai medžio kėdė ir į ją įkalta geležinė vinis; jus vienok neabejojate, jog kėdė, nors iš medžio, yra sunkesnė už vinį, nors ir geležinę. Ir jeigu aš jusų paklausčiau, kaip tankiai vaikų ant juoko klausia: kas daugiaus sveria - ar svaras pukų, ar svaras švino? Jus tada juoktumėtės ir laikytumėt už neprigulintį daigtą atsakyti, jog svarumas vieno svaro yra visuomet vienas svaras, ar tai butų pukų, ar švino. Bet jus atsakytumėt, jog švinas yra sunkesnis už pukus, tai jei paimtume kvortą švino, tai jis butų sunkesnis už kvortą pukų. Tokiu budu jus patys nesijausdami sakote, jog dėl palyginimo dviejų daigtų svarumo reikia juos svarstyti imant abiejų tą patį apvalumą, tegul tai bus kvorta. Sidabro kvorta sveria be mažo ko dešimtį ir pusę kartų daugiaus už vandens kvortą, dėlto ir sakome, jog sidabras dešimtį ir pusę kartų yra sunkesnis už vandenį. Moksle svarumą visų daigtų nutarta lyginti su to pačio apvalumo vandens svarumu, ir skaitlinę, kuri tada rodys, kiek kartų paimtas daigtas yra sunkesnis už vandenį, vadina to daigto tirštumu. Tokiu tada budu, pagal tai, kas augščiaus buvo pasakyto, tirštumas sidabro yra arti 10.50.

Tirštumas nekurių kietų ir skystų daigtų:

Skaitlinės tame straipsnelij stovinčios po kairei pusei nuo spuogo rodo pilnas dalis daigtų tirštumo, o po dešinei - jo šimtines. Teip, matome, jog sidabro tirštumas yra 10 ir 47 šimtinės dalys, t.y. be maž ko pusvienuolikos. Kas do nauda iš tos toblyčėlės? - o tai ta, kad žinodami vandens svarumą tuojaus, be jokio svarstymo, galime atrasti svarumą daigtų, kurių tirštumas čion padėtas. Teip, vandens kvorta sveria 2.44 kunto*). Tada kvorta spirito svers 2.44 x 0.79 = 1,93 kunto. Toliaus, kubiška pėda vandenio sveria 69 kuntus, tada kubiška platinos pėda svers 69 x 22.00 = 1518 kuntų, kubiška švino pėda svers 69 x 11.35 = 783,15 kuntų, kb. p. granito svers 69 x 2.70 = 186,3; kb. p. paprastojo aržuolo svers 60 ir kb. p. korko - 16,5 kunto.

Archimedo įstatymas. Jei jus kada mėginote kelti akmenį iš vandens, tai jus tikrai atsimenate, jog pakėlus jį ant vandenio paviršio jis tarsi išsyk sunkesnis pasidaro. Tai tikra teisybe, jog kiekvienas daigtas vandenyj mažiaus sveria, nė kaip ant oro; pasimažinant svarumui teip gali atsitikti, jog daigtas vandenyj nieko nesvers, arba dar mažiaus, t.y. netik ką neskęs, bet dar kels į viršų ranką, kuria mes jį mėgįsime paskandyti. Tas atsitikimas yra ir buvo visiems žinomas. Bet tiktai Archimedas, garsus mokslinčius, gyvenęs ant salos Sicilijos trečiam amžij prieš Kristaus atėjimą, suprato ir išaiškino tą atsitikimą. Jo įstatymas tame dalyke teip sako: kiekvienas daigtas panardintas vandenyj (arba kitam skystime) pameta dalį savo svarumo, ir ta pamestoji dalis yra lygi svarumui išspaustojo tuomi daigtu vandenio (arba kito skystimo).

Teip, kubiška pėda seno aržuolo sveria 81 kuntą, kubiška gi pėda vandens sveria 69 kuntus; jei tokį aržuolo gabalą paskandysim į vandenį, tai jis jau nesvers visų 81 k., bet tik tiek svers, kiek išneš jo svarumas atitraukus iš jo svarumą kb. pėdos vandens, t.y. 81 - 69 = 12 kuntų. Jei tą šmotą kilnosime panardintą vandenyj, tai dėl jo pakėlimo reiks tik pajiegos 12 svarų, kada kilnojant tą patį aržuolo šmotą ant oro reikia pajiegos, lygios 81 svarui. Paimkime dabar korkinį medį. Abelnai sakant, jo kubiška pėda ant oro sveria 17 svarų. Panerkime į vandenį tą kubiška korkos pėdą. Jisai tada išspaus tokį kaip pats vandens apvalumą, t.y. kubiška pėdą. Norint dažinoti, kiek jis vandenij svers, reikia iš jo svarumo atitraukti išspausto vandens svarumą, t.y. iš 17 atitraukti 69. Bet tai negalimas daigtos - jus pasakysit! Ir teisybė: panardytos vandenyj korkas neturės jokio svarumo. Dar to negana! Atitraukę nuo 69 sv. 17, apturėsime 52 svaru, kurie mums rodys, kokios pajiegos reikia, idant minėtą korkos pėdą vandenij užturėti jai augštyn keliantės. Ranką atitraukus korkas iškils, ir vandenyj liks tik jos vienas bertainys (ketvirtis), o trys dalys bus ore, ir tai dėl to, kad bertainys kubiškos vandens pėdos sveria lygiai tiek, kiek visa kubiška korko pėda. Tada korkas išspaudęs 17 sv. vandens ir pats sverdamas 17 sv., pames visą savo svarumą ir plaukys paviršium vandenio nė skęsdamas, nė kildamas daugiaus augštyn.

Tokiu budu lengva suprasti, jog visi toki daigtai, kurių tirštumas yra didesnis už vandens tirštumą, nuskęs vandenij, daigtai lygaus su vandeniu tirštumo galės be nuskendimo ir iškilimo laikytis kožnoj vandens vietoj, o daigtai mažesnio už vandenį tirštumo iškils, plauks paviršium vandenio, jo tik tiek išspausdami. kiek patys sveria.

Pasinaudojimas. Vienas iš svarbiausių pasinaudojimų iš ką-tik peržiurėto gamtos apsireiškimo - tai laivai. Dėlko jie budami prikrauti akmenų ir kitų sunkių daigtų nenuskęsta? Dabar jus pasakysit, jog laivus statant jiems priduoda tokį pavyzdį, kad jis išspaustų nevisiškai pasinerdamas tiek vandens, kad jo apvalumas svertų tiek, kiek laivas su pirkiniais.

POPULIARISZKAS RANKVEDIS
FYZIKOS
Parašė
P. NERIS.
(Petras Vileišis)
Shenandoah, Pa. 1899.

Pranašas Kahlil Gibran Apie pirkimą ir pardavimą

Tada pirklys paprašė: Kalbėk mums apie Pirkimą ir Pardavimą
Ir jis atsakė tardamas: Jums žemė atiduoda savo vaisius, todėl jums nieko netrūks, jei žinosit kaip pripildyti savo delnus.
Mainydami žemės dovans, jūs gyvensit visko pertekę ir būsit patenkinti.
Tačiau jei mainuose nebus meilės ir tikro teisingumo, tai vieni puls į didį godulį, o kiti verkaus alkani.
Kai turgaus aikštėje jūs - jūros, laukų ir vynuogynų darbininkai - sutinkat audėjus, puodžius ir prieskonių rinkėjus, -
Melskit žemę valdančią dvasią, kad pasirodytų tarp jūsų ir pašventintų svarstykles, kurios lygina esamas vertybes ir sąskaitas.
Ir neleiskit jūsų sandoriuose dalyvauti tuščiom rankom atėjusiems, nes jie norėtų už jūsų darbą atsilyginti žodžiais.
Tokiems žmonėms jūs turėtumėt pasakyti:
"Eime su mumis į lauką arba plaukit su mūsų broliais į jūrą ir užmeskite ten savo tinklą,
Nes žemė ir jūra bus dosnios kaip mums, taip ir jums".
Ir jeigu ateis dainininkai, šokėjai ir fleitininkai, - pirkit gėrybes ir iš jų.
Nes ir jie yra vaisių ir smilkalų rinkėjai, ir tai, ką jie suneša, nors nuausta iš svajonių, yra drabužis ir maistas jūsų sielai.
o prieš palikdami turgaus aikštę pasekit, kad nė vienas neišeitų iš ten tuščiom rankom.
Nes žemę valdanti dvasia neužmigs ramiai su vėju tol, kol paties mažiausio iš jūsų reikmės nebus patenkintos.

Sekmadienį Vilnius minės miesto globėjo – šventojo Kristoforo dieną

Vilniaus savivaldybė kviečia visus vilniečius šį sekmadienį, liepos 22 dieną, švęsti šv.Kristoforo - Vilniaus miesto globėjo dieną. 16 val. – rinktis Rotušės aikštėje, kur miestelėnus pasveikins Vidaus reikalų ministerijos pučiamųjų orkestras. Šį renginį vilniečiams skiria “šv. Kristupo” festivalio organizatoriai. 14 val. Pilies gatvėje Senamiesčio teatras tradiciškai suorganizuos gatvės akciją “Paguoda”.
Dokumentuose nustatyta, tikroji šv.Kristoforo – Vilniaus miesto globėjo diena yra liepos 25 diena, tačiau kiti istoriniai šaltiniai pateikia vardadienio datas nuo liepos 22 iki 25 dienos.

Populiari legenda apie Šv.Kristoforą pasakoja, kad tai buvęs milžiniško ūgio atsiskyrėlis, gyvenęs prie sraunios upės ir ant pečių nešiojęs per ją keleivius. Vieną dieną per upę šv.Kristoforas nešė sunkų ir trapų kūdikėlį. Vaikas buvo toks sunkus, jog Kristoforas išsigando, kad juodu abu nepaskęstų. Tada tas vaikas jam apsireiškęs kaip pats Kristus, nešantis savo rankose šio pasaulio sunkumus.

Kristoforo vardas (lotyniškai Christophorus) reiškia Kristaus nešėją. Pirmasis Vilniaus Akademijos rektorius Petras Skarga teigė, kad Kristoforas reiškiąs ne Kristaus, o jo mokslo – krikščionybės – nešimą, t.y. diegimą. Vadinasi, šv.Kristoforas simbolizavo krikštą, krikščionybės platinimą. Įprasta vadinti šv.Kristoforą keliautojų, pirklių, o anksčiau ir riterių globėju.Lietuviai vaikus dažniausiai krikštija Kristupais.

Krikštijant Lietuvą XIV a. pabaigoje Vilnius suvaidino pagrindinį vaidmenį: čia įsteigta pirmoji vyskupystė, katedra, fonduojamos naujos bažnyčios, iš čia organizuojamas krašto krikštas. Buvusi pagoniška sostinė po krikšto tapo svarbiausiu krikščionybės platinimo centru, savotišku Kristoforu Lietuvai. Tokiai Vilniaus politinei situacijai labiausiai tiko šv.Kristoforo simbolika, tai leidžia manyti, kad jis buvo pasirinktas sąmoningai.

Šv. Kristoforas pavaizduotas ir Vilniaus herbe, kurį 1991 m. patvirtino tada dar šalies aukščiausioji taryba, o sukūrė dailininkas Arvydas Každailis. Vilniaus herbas išsirutuliojo iš seniausių miesto antspaudų, kurie buvo pradėti naudoti kai 1387 m. kovo 22 dieną Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila Vilniui suteikė Magdeburgo miesto teises. Tada antspauduose buvo pavaizduotas šv. Kristoforas, nešantis per upę kūdikėlį Jėzų, šventojo rankoje – gyvo medžio lazda su dvigubu kryžiumi viršuje. Ši simbolika, be didesnių pakitimų, išliko iki XIX a. pradžios, vėliau Vilniaus herbas buvo kelis kartus keistas arba ir visai uždraustas, nelygu okupacinių valdžių norai ir interesai. Istorinis Vilniaus miesto herbas atkurtas remiantis seniausia ikonografine medžiaga, gotikos bei Renesanso laikų antspaudais. Jame paliktos trys svarbiausios Lietuvos heraldikos spalvos – balta arba sidabrinė, simbolizuojanti dorumą ir teisingumą, geltona arba auksinė, reiškianti kilnumą ir turtingumą, raudona – drąsos, meilės ir pralieto už tėvynę kraujo spalva.

Atsižvelgiant į Vilniaus svarbą Lietuvos istorijai buvo sukurtas ir didysis miesto herbas su skydininkais ir devizu. Skydininkais tapo Vienybės ir Teisingumo deivės, rastos vieninteliame XVIII a. antspaude. Jos laiko viršuje iškeltą ąžuolo vainiką, surištą tautinių spalvų kaspinu. Dešinioji deivė turi vienybę simbolizuojantį virbų ryšulį ir kirvį, kairioji – teisingumo svarstykles, prie jos kojų – viltį reiškiantis inkaras. Skydininkų atributika išreikšta ir Lietuvos sostinės herbo devizu: UNITAS – JUSTITIA – SPES (Vienybė – Teisingumas – Viltis). Šio herbo autorius taip pat Arvydas Každailis.

Sovietmečiu pasižymėjo ir skulptorius A.Kmieliauskas, sukūręs ir pastatęs vienos seniausių sostinės bažnyčių - šv. Mikalojaus bažnyčios kieme šv. Kristoforo skulptūrą su kūdikėliu rankose. Už šį kūrinį jis buvo pašalintas iš Lietuvos dailininkų sąjungos.

Žemė yra lengvesnė nei manyta

Pastaraisiais metais fizikai nesutarė dėl to, kokia yra mūsų planetos masė; skirtingos tos masės vertės skyrėsi apie dešimčia milijardų milijardų tonų. Žemės masė yra nustatoma matuojant traukos jėgą, kuri priklauso nuo gravitacijos konstanta vadinamo fundamentalaus parametro. Todėl mūsų žinių apie Žemės masę neapibrėžtumas tik atspindi netikslų gravitacijos konstantos arba G matavimą.

Praeitą mėnesį amerikiečių fizikų iš Vašingtono universiteto Sietle grupė pranešė, jog jie sugebėjo išmatuoti G šimtą kartų tiksliau nei tai buvo padaryta prieš tai. Nauji duomenys rodo, kad planeta yra keliais milijardais milijardų tonų lengvesnė negu buvo manyta.

Nors atrodytų, kad šis skaičius yra neraminančiai didelis, taip yra tik dėl to, jog bendra Žemės masė yra milžiniška. Netgi pakeitus G vertėje trečiąjį ženklą po kablelio, tai persikelia į sunkiai suvokiamą planetos masės pokytį.

Izaokas Newtonas 1686 m. pirmasis įvedė G į savo garsųjį visuotinės traukos dėsnį. Šis dėsnis padėjo paaiškinti Mėnulio judėjimą aplink Žemę ir Žemės ir kitų planetų judėjimą aplink Saulę. Bet Newtonas tegalėjo tik apytikriai įvertinti G, taigi ir traukos jėgos, dydį. Pirmasis daugiau kaip po šimto metų, 1798 m. G išmatavo kitas anglų mokslininkas Henry Cavendishas.

Cavendishas panaudojo sukamosiomis svarstyklėmis vadinamą prietaisą. Iš esmės, tai yra ant siūlo pakabintas hantelis. Kiekviename hantelio gale yra po švinon rutulį, kurie yra gravitaciškai traukiami prie šalia esančių didesnių rutulių. Nors ši trauka ir yra nepalyginamai mažesnė už tokio milžiniško objekto, kokiu yra Žemė, trauką, ji vis tik sugeba pajudinti kybantį hantelį ir pasuka siūlą, ant kurio tas hantelis kabo. Šis posūkis yra išmatuojamas registruojant šviesą, atsispindinčią nuo prie siūlo pritvirtinto veidrodėlio. Vėliau iš to galima apskaičiuoti G vertę.

Labiau šiuolaikiniai matavimo nedaug pranoko Cavendisho eksperimento tikslumą. Svarbiausia problema yra ta, kad, lyginant su kitomis fundamentaliosiomis gamtos jėgomis, gravitacija yra labai silpna. Todėl kitos "fundamentaliosios konstantos" yra išmatuotos labai tiksliai, o G iki šiol tebuvo žinoma vos trijų ženklų po kablelio tikslumu.

Tokia padėtis gerokai erzino fizikų bendruomenę, todėl buvo siekiama šią situaciją ištaisyti. Bet visi nauji G matavimai ją tik pablogino. Dešimtajame dešimtmetyje "oficiali" G nustatymo paklaida netgi padidėjo ir 1998 m. buvo nustatyta lygi 0,15 proc.

Vašingtono universiteto grupė dabar tvirtina išmatavę G 0,0015% tikslumu. Savajame eksperimente jie panaudojo modifikuotas sukamąsias svarstykles, kuriose siūlas, tiesą sakant, niekuomet taip ir nepasisuka - dėl to išnyksta pats svarbiausias matavimo paklaidos šaltinis.

Įrašyti naująją G vertę fizikos vadovėliuose dar neskubama, nes yra laukiama, kuomet ji bus patvirtinta kitais matavimais

Galilėjas Galilėjus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Galileo Galilei (Galilėjas Galilėjus; 1564 Pizoje – 1642 Florencijoje) - italų astronomas, matematikas, filosofas ir fizikas.
Galilėjus prisidėjo prie teleskopo tobulinimo, astronominių atradimų, palaikė Koperniko idėjas.
Gimė 1564 m. vasario 15 d. Italijoje, Pizos mieste, čia mokėsi, įstojo į universitetą, tačiau nebaigė jo dėl finansinių sunkumų. Vėliau pradėjo dėstyti matematiką Pizos universitete, šiek tiek vėliau persikėlė į Padua universitetą, kur dėstė geometriją, mechaniką ir astronomiją iki 1610 metų. Galilėjui klaidingai priskiriama teleskopo atradimo garbė, tačiau jis buvo vienas pirmųjų efektyviai panaudojusių teleskopą dangaus stebėjimui. Naudodamasis 1608 metais Olandijoje išrasto teleskopo brėžiniais jis pats susikonstravo aštuonis kartus didinantį teleskopą, o vėliau jį patobulino iki 20 kartų didinančio. Galilėjas 1610 metais atrado keturis didžiausius Jupiterio palydovus, Menulio kalnus, Veneros fazių kaitą, taip pat buvo vienas pirmųjų europiečių, stebėjusių Saulės dėmes (kiniečiai dėmes stebėjo žymiai anksčiau).

Atrado švytuoklės švytavimo dėsnį ir sukonstravo hidrostatines svarstykles kietujų kūnų tankiui matuoti. 1589 m. tapęs matematikos profesoriumi, pasvirusiame Pizos bokšte tyrė laisvojo kritimo dėsni. Pasisakė už Koperniko heliocentrinę sistemą, užsitraukdamas Katalikų bažnyčios nemalonę. Už scholastinės Aristotelio fizikos neigimą 1632 m. jam teko stoti prieš inkvizicijos teismą. Iš pradžių priverstas tylėti, vėliau, grasinamas kankinimais, atsisakė savo pažiūrų. Nuo 1633 m. laikytas namų arešte. Jo konfliktas su Bažnyčia įkvėpė daugelį žymių rašytojų (pvz., B Brechtą). Praėjus daugiau kaip trims amžiams po Galilėjaus mirties, popiežius Jonas Paulius II Katalikų bažnyčios vardu pripažino, kad su Galilėjumi buvo elgtasi neteisingai

 
 
UAB "Etermos technikos salonas"
Tel/faks: + 370 5 231 12 02
Tel.: + 370 699 43354
El.p. info@eterma.lt